×
IEŠKOTI
KiekvienamStudentui.lt
Saugi vieta užduoti klausimus
 apie gyvenimą ir Dievą
Klausimai apie gyvenimą

Mūsų gailestingumas vargšams

Iš kur kyla teisingumo troškimas ir gailestingumas?

WhatsApp Share Facebook Share Twitter Share Share by Email More PDF

Pagal Perry Marshall

Apgalvokite šias dažnai pasitaikančias antraštes:

  • Vienuolikmetė mergaitė Indijoje pagrobta ir prievarta įstumta į sekso vergiją.

  • Benamis vyras, turėjęs vos 5$, apvogtas ir mirtinai sumuštas.

  • Korporacijos vadovas JAV paskelbia savo kompanijos bankrotą, bet pirmiausia pasiima milijonines premijas.

  • Afrikoje žmonės badauja, tuo tarpu maisto atsargos laikomos už mylios, sandėlyje, užblokuotame korumpuotos valdžios.

Tai sunku skaityti. Mes norime, kad su žmonėmis būtų gerai elgiamasi. Norime, kad žmonija būtų gailestinga, rūpestinga, teisinga.

Bet kodėl mes to trokštame?

Kas nutiko mūsų „natūraliosios atrankos“ supratimui? Kodėl mums rūpi tai, kad silpnesnieji yra užgauliojami, savanaudiškai išnaudojami ir skriaudžiami? Turėtų būti normalu tai, kad stipresnieji laimi prieš silpnesniuosius. Tai turėtų būti mums priimtina.

Bet tai nėra priimtina. Iš tikrųjų „natūralioji atranka“ veikia prieš mūsų sąžinę. Mes netikime, kad asmuo turėtų būti terorizuojamas tik todėl, kad stipresnieji sugeba tai daryti.

Mūsų gailestingumas

Žmogiška prigimtis, širdis pilna gailestingumo neša mus prieš srovę, prieš normalius, evoliucinius procesus. Net kai kažkas gali būti mums patiems naudinga ir gali padėti mums išlikti, kad ir kaip bebūtų keista, mes nenorime taip elgtis. Mes galime trokšti visiškai priešingo.

Mes galime, rizikuodami savo pačių saugumu, ištraukti avarijos auką iš degančio automobilio. Mes galime išvažiuoti į kitą šalį gelbėti mergaičių iš sekso vergijos. Galime prisijungti prie humanitarinės pagalbos organizacijų šalyse, kurios yra pasaulyje žinomos dėl partizanų, grobiančių žmones, bei atsitiktinių žmogžudysčių.

Kodėl mes taip elgiamės? Kodėl pagelbėdami kitiems mes patiriame daug pasitenkinimo, net kai tai mums gali kainuoti gyvybę?

Ar tai gali būti dėl tos priežasties, kurią siūlo Šiaurės Afrikos Arkivyskupas Desmondas Tutu? Jis tvirtina, kad mes esame sukurti „gerumui“.

„Tai nuostabu, nepaprasta, kad tokiame užkietėjusiame ciniškame pasaulyje kaip mūsų, labiausiai žavimės, iš tiesų gerbiame tuos, kurie nėra tokie, kaip mes galbūt tikėjomės. [Jie nėra] vyriškieji, agresyvieji, net sėkmingieji. Ne, nuostabu, bet jie tokie kaip Motina Teresė, Dalai Lama, Mahatma Gandi ir Nelson Mandela.

Kodėl mes gerbiame tokius, kaip šie? Kodėl?

Todėl, kad jie yra geri, ir mūsų širdys linksminasi, džiūgauja jų akivaizdoje. Jie verčia mus jaustis gerai dėl to, kad esame žmonės.

Ir todėl mes (mes visi) esame sukurti gerumui. Mes esame sukurti Dievui, juokui, mes sukurti gerumui, mes sukurti užuojautai, dalinimuisi, gailestingumui.“1

Sukurti gailestingumui?

Ar tai tiesa? Dievas, mūsų gyvenimo šaltinis, sako: „taip“. Ketindamas ir numatydamas, Dievas iš tiesų sukūrė mus gerumui.

„Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“2

„Žmogau, jis tau pasakė, kas gera, ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.“3

Yra materialistų, kurie bandys mus įtikinti, kad mes neturime sąžinės, jokios vidinės traukos gerumo link. Jiems mes esame paprasčiausiai vedami cheminių impulsų, užprogramuotų evoliucijos raidos. Jie sako, mes turime smegenis, bet ne protą. Kūną, bet ne sielą. Kai kurie jų įtikinės, kad kaip materialūs, fiziniai objektai, mes negalime būti paprašyti padaryti daugiau nei leidžia mūsų savanaudiškumas. Mes nesame niekas daugiau nei išsivystę gyvūnai.

Tačiau tie patys materialistai prieštarauja patys sau. Jie sako, kad mes neturime laisvos valios, sąžinės, bet teisėtai prašo mūsų daryti moralinius pasirinkimus. Pavyzdžiui, jie gali prašyti mūsų saugoti savo aplinką ir atsisakyti plastikinių maišų, taupyti vandenį, nedeginti kuro, kuris teršia orą. Kaip jie gali prašyti tokio pasiaukojimo?

Jei esame užprogramuoti pergalei vienas prieš kitą, tai kam aukotis?

Dinešas D‘Souza pateikia šį klausimą apie mūsų vidinę motyvaciją: „...evoliucija atlieka gerą darbą aiškindama, kodėl esame savanaudžiai gyvūnai, bet susiduria su didžiuliais išbandymais aiškindama, kodėl mes tuo pat metu manome, kad neturėtume būti savanaudžiai.“4

Mūsų gailestingumo troškimas yra įtvirtintas mūsų DNR

Esame Dievo sukurti rūpintis kitais.

„Kas iš jūsų nesate patyrę, kai padarėte kažką nepelnytai gero, kai be reikalo kažkam buvote geras, jūs nuostabiai švytite savo viduje. Tikrai gerai jaučiatės.

[Ir] kai padarote kažką bjauraus, jūsų kūnas praneša jums. Jaučiate tai pilve. Pyktis, apmaudas veikia jus...veikia jus. Pakyla jūsų kraujo spaudimas, nes iš prigimties turime būti geri. Štai kam esame sukurti.“5

Ar norite matyti dorą elgesį su vargšais vietoj blogo? Matyti malonę ir taiką? Dievas nori, kad būtent to ir siektume. Jėzus pažadėjo: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“6

Vis dėlto būkime atviri. Kaip žmonės, mes gebame būti savanaudžiai, godūs, žmogžudžiai. Mums nesunku ignoruoti vargšus, kenčiančius, benamius. Ir tai yra mūsų dilema.

„Norime tikėti didžiausiu žmonių gerumu, bet per dažnai mūsų viltys sugriaunamos mūsų pačių – žmonių, kurie elgiasi savanaudiškai ir smurtauja vieni prieš kitus. Tvirtai laikomės pažado, kad nauji moksliniai laimėjimai padės mūsų sužalotam pasauliui, bet bijome, kad kai kurie šių atradimų gali būti panaudoti taip, kad atneš daugiau žalos nei gėrio.“7

Iššūkis: gailestingumas ar savanaudiškumas?

Štai kur problema. Mumyse yra dvi prieštaraujančios prigimtys. Viena mūsų dalis yra labai egocentriška, susitelkusi į tai, kas naudinga mums patiems, net jei ir pakenkiame kitiems. Kita mūsų dalis nuoširdžiai trokšta aukotis dėl kitų. Turime vidinį konfliktą, kokio neturi gyvūnų karalystė.

Vis dėlto sprendimas yra. Mūsų gerosios asmenybės iš tikrųjų gali nugalėti. Bet ne patys. Dievo pažinimas yra privalumas. Kai patiriame Jo meilę, peržengiame savo žmogiškąsias ribas. Dievas gali ištraukti mus iš mūsų egocentriškumo ir priversti labiau rūpintis kitais.

Biblijoje netgi ryškiai teigiama: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“.8

Islamo, Budizmo, Induizmo religijose, kur Jėzus nėra tikėjimo centras, jų pasekėjai vis tiek pripažįsta, kad Jėzus nugyveno tokį gyvenimą, kokio turėtume siekti.

Evangelijoje pagal Joną skaitome apie Jėzų: „Tas žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“9

„Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.“10

Jis sukūrė mus, kad pažintume Jo meilę mums ir rodytume tokią pat meilę kitiems.

Jėzus pasakė: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! ...Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“11

Paprašykite Dievo pradėti santykį su jumis ir vesti jus į gyvenimą ir tikslą, kurio patyrimui Jis sukūrė jus.

 Aš turiu klausimą…
 Kaip galite bendrauti su Dievu…

(1) https://spiritize.blogspot.com/2005/12/desmond-tutu.html (2) Efeziečiams 2:10 (3) Michėjo 6:8 (4) Dinesh D'Souza, Life After Death, Regnery Publishing, Inc., 2009 (5) Archbishop Desmond Tutu, https://www.achievement.org/autodoc/page/tut0bio-1 (6) Mato 5:6-9 (7) Francis Collins, director of the Human Genome Project, speaking at a White House prayer breakfast, February, 1, 2007 (8) 1 Jono 4:19 (9) Jono 1:14 (10) Mato 9:35,36 (11) Jono 15:9, 12


DALINTIS ŠIUO STRAIPSNIU:
WhatsApp Share Facebook Share Twitter Share Share by Email More