Gyvenimas nesusituokus

Nadežda ir Michailas Telepovai

R. Serafinaitės nuotr.

Jeigu jaučiatės „balta varna“ dėl savo dorovinių įsitikinimų, patikėkite, kad jūsų „baltumas“ – ne yda, bet potencialas vidinei ramybei ir tyrumui.
„Kodėl turėčiau vesti (tekėti), jei mums geriau taip – be parašėlio pase,“ – sako daugelis šiuolaikinių porų. Nadežda ir Michailas Telepovai, šeimos konsultantai, psichologai iš Rusijos, dalinasi su mumis savo patirtimi šiuo klausimu.

Paskutinis gyventojų surašymas, atliktas Rusijoje, iškėlė fenomeną, kurį neiškart perprato sociologai. Pasirodė, kad ištekėjusių moterų pas mus pusantro karto daugiau nei vedusių vyrų! Toks vedybinis neatitikimas aiškinamas ne poligaminėmis santuokomis (jas draudžia įstatymas), o tuo, kad kiekviena moteris, turinti sugyventinį, laiko save ištekėjusia. O štai vyras laiko save vedusiu tik užregistravęs savo santykius su moterimi valstybinėje įstaigoje.

Kartą pas mane pasikonsultuoti atėjo moteris. Ji skundėsi savo vyru, kuris pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau ėmė nakvoti pas savo mamą.
- Kiek metų jūs susituokę? – paklausiau jos.
Ji taip atsakė:
- Na... kartu mes gyvename septynerius metus.
- Vadinasi, jis jums ne vyras?
- Kaip ne vyras? O kas gi tuomet?
- Štai imkim ir išsiaiškinkim, kas jis jums. Jūs su juo nesusituokusi, neužsiregistravusi vienoje teritorijoje, neturite bendrų įsipareigojimų, pavyzdžiui, jis jaučiasi esąs laisvas išeiti nakvoti pas mamą ir jo visai negraužia sąžinė. Tai kas jis jums?
- Jis mūsų vaiko, kuriam penkeri, tėvas!
- Pala, aš neklausiu, kas jis yra jūsų vaikui. Jums jis – kas?
Po dar kelių tokio pokalbio frazių ji ištarė žodį, kurio jai taip nesinorėjo sakyti – „sugyventinis“.
Taip, kiekviena pasaulio kalba nuo amžių turėjo tokią sąvoką kaip „gyvenimas susidėjus“. Tai visuomet buvo smerktina. Tai visuomet buvo gėdinga. Į sugyventinę buvo žiūrima dvejopai: nuo niekinimo iki gailesčio. Į sugyventinį – nuo niekinimo iki neapykantos. Tai visuomet prieštaravo doriems žmogiškiems įstatymams.

Šiandien gyvenimą susidėjus bandoma įvilkti į prideramą žodinį apvalkalą. Jie gyvena kartu „tarsi vyras“, „tarsi žmona“. Jie turi „tarsi teisėtų vaikų“. Bet visa tai tik „tarsi“...

Šiandien labai daug balsų pritaria tokiems santykiams. Be to, vienas toks „už“ balsas tariamas tų, kurie „visa širdimi serga“ už vienišas moteris, kurių yra daugiau nei vienišų vyrų. Kalbama apie moters „biologinį laikrodį“, apie moters „biologinę misiją“, apie „prakilnią motinystę be ydingo vyriško auklėjimo“ ir t. t. Neseniai per priešrinkiminę kovą viename mieste politinė partija stende pristatė tokį šedevrą- keturios laimingos nėščios moterys ir šūkis: „Padidinkime gimstamumą Rusijoje!“ Nuotraukoje iki pat horizonto nesimatė nė vieno vyro. Kiek tokia motinystė, toks biologinio laikrodžio ir biologinės moters misijos problemos sprendimas yra prakilnūs?
Taigi neformalios šeimos, daugelio šiuolaikinių „specialistų“ nuomone, yra idealus sprendimas šalies populiacijai kurti. Imkime ir išsiaiškinkime šią sąvoką moters, vyro bei vaikų, gimusių tokiose šeimose, atžvilgiu.

Kaip jau minėjome, moteris, turinti sugyventinį arba meilužį, šiandien jau laiko save ištekėjusia už vyro, kuris nelaiko savęs vedusiu.

Kartą mokytis anglų kalbos pas mane atėjo moteris, kuri po penkių užsiėmimų pasiteiravo dėl galimybės lankyti pamokas jos vyrui. Ji paaiškino, kad jie turi bendrą verslą ir kad jiems abiem labai reikia anglų kalbos žinių. Aš nesyk mačiau jos vyrą – jis visuomet atveždavo ją automobiliu ir atvykdavo jos pasiimti; žinojau, kad jie turi idealų butą ir didelį šunį – vokiečių aviganį. Turėjau galimybę pamokyti ir jos vyrą. Kai pradėjome mokytis leksikos šeimos tema, be kitų žodžių daviau mokytis žodžius „married“, reiškia „vedęs“, ir „single“, reiškia „viengungis“.
Apie save jis iškart pasakė: „I am single“ („aš viengungis“). Pagalvojusi, kad jis supainiojo dviejų žodžių reikšmes, ėmiau smulkiai aiškinti, kad „single“ – kai nėra žmonos, o „married“ – kai žmona yra. Jis pritariančiai linktelėjo galvą ir vėl pakartojo tą pačią frazę. „Yes, I am single“.
Daugiau klausimų nebekėliau. Jų tarpusavio santykių vaizdas aiškus. Čia šeimos nė kvapo, yra tik gyvenimas susidėjus, tai yra naudojimasis vienas kitu. Jis jai – vyras, o ji jam – visai ne žmona, ir net bendras šuo nesuteikia nieko šeimyniško jų tarpusavio santykiams – žvelgiant jo akimis.

Kas skatina žmones rinktis ne santuokos ryšius, o gyvenimą susidėjus?
Kalbėdama su vyrais supranti, kad pagrindinė tokio elgesio priežastis – tai būtinybė patenkinti visus savo pagrindinius poreikius, neužsikraunant moralinės atsakomybės už moterį ir vaikus.
Na, o moterys arba lygiai taip pasilieka galimybę „sutikti ką nors geresnio“, arba tokiais melagingais tarpusavio santykiais nori išlaikyti greta savęs vyriškį.

Tačiau vyro ir moters santykių harmonija Kūrėjo buvo numatyta tokiais žodžiais: „Glausis vienas prie kito ir taps vienu kūnu“. „Glausis“, reiškia „prisiklijuos“ stipriai, visam laikui, taip, kad niekas jau jų nebegalės atskirti, o jei ir bus bandymų, tai jie baigsis niekuo kitu, kaip ir vienos, ir kitos asmenybės sužalojimu. Gyvenimas susidėjus numato laikiną naudojimąsi vienas kitu – kūnais, piniginėmis, gyvenamuoju plotu – pasitenkinimą mintimi, kad „aš nesu vienišas“. Kiekvienas iš sugyventinių gali turėti savų poreikių. Problema ir yra, kad poreikiai savi, asmeniški. O vadinamasis „sutuoktinis“ priimamas ne kaip asmenybė, o kaip tų poreikių patenkinimo įrankis.

Na, nejaugi viskas taip blogai, kalbant apie tą šiuolaikinį reiškinį? Dažnai mums užduoda pagrįstą klausimą: „Jeigu jau viskas taip būtų blogai, negi žmonės tai darytų?“

Ką gi, pabandykime rasti teigiamų gyvenimo susidėjus aspektų.

Dabar gyvename visuomenėje, kur sekso problemos aptariamos visur, į tas problemas žiūrima supratingai, ypač į tokį fiziologinį vyro ypatumą, kad seksualinį piką jis pasiekia 19-20 metais, kai yra ypač didelis lytinių santykių poreikis. Nesantuokinis seksas – arba gyvenimas susidėjus – netgi labai patogi landa vyrams. Tai vienas pagrindinių „pliusų“ neformaliems santykiams, apie kuriuos kalbame. Vesti dar anksti, ne laikas, nešiuolaikiška – galima rasti daug žodžių norint pateisinti asmeninį nenorą prisiimti atsakomybę ir vyro pareigas. O turėti partnerę seksualiniam išsikrovimui, nemokamą namų šeimininkę ir draugę iškyloms su bičiuliais, nebūnant niekam įsipareigojus – tai labai patogu.

Kartą kalbėjomės su jaunuoliu, vardu Andrejus. Jis atėjo su beprasidedančia alkoholinės priklausomybės problema, bet palaipsniui išryškėjo svyruojanti gyvenimo pozicija ir bendra dvasios bei asmenybės nedarna. Kalbantis paaiškėjo, kad maždaug aštuonerius metus jis gyvena susidėjęs su moterimi, kuri turi dukrą iš pirmos santuokos. Jo tėvai yra priešiškai nusiteikę prieš jį, prieš ją ir prieš mergaitę. Pastaruoju metu vadinamoji jo uošvė yra priešiška jam. Jiems pradėjo nebesisekti. Staiga. Nors jis ją myli. Ji irgi jį myli.
- Kodėl gi tau jos nevedus? – paklausiau.
- O kam? – buvo jo atsakymas. – Mūsų šalyje neformalios santuokos turi tokį pat statusą, kaip ir užregistruotos.
- Geriau nekalbėkime apie netobulus šalies įstatymus. Geriau konkrečiai pakalbėkim apie tavo santykius. Kodėl jos nevedei pačioj pradžioj? Kas tave sulaiko dabar? Juolab, kad tu sakai ją mylįs?
- Aš ją ir taip vadinu „žmona“.
- Gali ją vadinti nors ir „karaliene Viktorija“, o iš tikrųjų ji tau – kas? – toliau klausinėjau jo.
- Na, ko jūs norite? Suprasčiau, jeigu mes turėtume bendrą vaiką – tuomet reikėtų tuoktis, o tiesiog šiaip sau...
- Tai nori pasakyti, kad per tą laiką ji nė karto nebuvo pastojusi?
- Ne, kodėl? Buvo atsitikę. Bet ji darydavosi abortą. Mes taip nusprendėm.
- Tai kodėl apgaudinėji, kad neturėjai vaiko? Tu jį turėjai! Ir tu pats leidai jį nužudyti! Tavo paties vaiką ketvirčiavo tau davus sutikimą. Mažas žmogutis kentėjo neįtikėtinas kančias, jį plėšė į gabalus tik dėl to, kad tu, kaip tėvas, išsigandai galimybės tapti vyru.
- Ko jūs perdedat? Pas mus šalyje abortai neuždrausti! – įsiplieskė jis.
Supratote? Andrejus kiek įmanydamas slėpėsi už oficialių leidimų bei draudimų ir nenorėjo pats prisiimti atsakomybės už tai, kas vyksta paties gyvenime. Esu dėkinga Dievui už tai, kad mums kalbantis Andrejus tai suprato. Tai įvyko po to, kai jis pasakė: „Taip! Aš nenoriu jos vesti! Aš bijau ją vesti! Aš apskritai bijau tuoktis!“ Vėliau jis prisipažino: „Man patinka gyventi be rūpesčių, kaip vaikystėje. Kita vertus, man blogai nuo mano nerūpestingumo“.

Žinote, kuo skiriasi vyras nuo berniuko? Sugebėjimu prisiimti atsakomybę!

Gyvenimas susidėjus labai pražūtingai veikia vyrišką esmę – vyrai netampa vyrais, lieka infantilių berniukų lygyje – ir trisdešimties metų, ir keturiasdešimt penkerių.
Pateiksiu dar vieno pokalbio pavyzdį su keturiasdešimtmečiu berniuku, kuris taip ir netapo vyru.
- Maniškė visai nebeklauso – kopūstienės nebeverda, pas drauges gali plepėti iki vidurnakčio, kojines, ir tas, nustojo skalbti!
- Ji juk tau ne žmona!
- Na, ir kas, kad ir meilužė!
- O meilužes, brangusis, vedžiojasi į restoranus ir dovanoja auksinius papuošalus, o ne kopūstienę verčia virti.

Vieniems ateina suvokimas dėl santykių nedorumo, kitiems – ne. Moterys, iškėlusios sau tikslą turėti šalia vyrą, niekina patį brangiausią turtą – asmenybę, joms duotą Dievo. O paniekinta asmenybė jau daro nusikaltimą niekindama kitą asmenybę, pavyzdžiui, negimusį kūdikį, kurį nužudė nesvetingose motinos įsčiose – norėdama įtikti sau ir aplinkybėms.

Šnekėjausi su moterimi, kuri man kalbėjo apie tokį gyvenimo susidėjus pliusą, kaip maksimalus pasitenkinimas seksualiniais santykiais. Nepaisant to, jos svajone likdavo šeimos jaukumas, vienas vienintelis mylimasis ir mylintis vyriškis bei vaikai. Jai kėlė nemalonų jausmą tai, kad nė vienas iš jos sugyventinių nenorėjo turėti nuo jos vaikų, nors visi dėl jos buvo be galvos. Kodėl? Todėl, kad visiems jiems ji buvo tik stiprus laikinas šviesos pliūpsnis. Ji žaidė savo seksualumu. Vyrai žaidė su ja.

Vyras, kuris eidamas per gyvenimą ignoruoja tokias sąvokas kaip „ištikimybė“, „atsakomybė“, „meilė“, nustoja buvęs vyru, bet virsta bevaliu patinu. Gyventi susidėjus dėl seksualinės iškrovos yra ne kas kita, kaip vienatvės preliudija. Šiandien labai madinga nuomonė, kad gyvenimas susimetus leidžia nustatyti seksualinį poros suderinamumą. Bet čia vėl gudrybės, pateisinančios egoistinius sugyventinių impulsus. Kaip gali būti nesuderinami tie, kurie nuo pat pradžios sukurti vienas kitam? Vyras ir moteris sukurti vienas kitam. Mums teko skaityti paskaitas ir medikams. Nuomonė visada viena: seksualinio nesuderinamumo gamtoj nėra! Tokio pobūdžio problemos visada slypi psichiniuose bei dvasiniuose tarpusavio santykių aspektuose.

Žmogus sukurtas Dievo harmoningiems santykiams su savo Kūrėju, su savimi, su supančiu pasauliu ir artimais žmonėmis. Šios harmonijos pažeidimas sukelia netvarkos ir tuštumos jausmą, kuris anksčiau ar vėliau vis viena apims, jeigu neatkursime prarastų santykių su Dievu, pačiu savimi ir žmonėmis.
„Ištvirkavimas ir visoks netyrumas tenebūna jūsų net minimi!“ – konkretūs ir griežti žodžiai, pasakyti apaštalo Pauliaus, tam tikru būdu atspindi biblinį požiūrį į tokias šiuolaikinio gyvenimo apraiškas.
Kiekvienas iš mūsų turi įgimtą troškimą mylėti ir būti mylimas. Bet paskui iš kažkur atsiranda nepasitikėjimas savimi, aplinkiniais, pačia sąvoka „meilė“. Ir įvyksta siaubingas pakeitimas:
Vedybos pakeičiamos gyvenimu susidėjus.
Ištikimybė – laikinu naudojimusi vienas kitu.
Meilė – naudos ieškojimu.
Rezultatas? – Nelaimingi likimai.
Išeitis? – Atgaila. Vienam prieš kitą. Prieš Dievą.
Ir jis, mūsų Dievas, būdamas ištikimas ir teisingas, atleis mums mūsų nuodėmes ir apvalys mus nuo visokios neteisybės¹.
Atleis. Apvalys. Tuomet galima pradėti kurti santykius IŠ NAUJO!
IŠ NAUJO! Pati didžiausia klaida toliau daryti tai, kas buvo. Po atgailos jūs – naujas kūrinys, vadinasi, ir santykiai dabar turi klostytis kitaip.

Gauta iš žurnalo „Tapati" leidėjams maloniai leidus. [an error occurred while processing this directive]

(1) Pirmas Jono laiškas 1: 9