Filosofija ir tikėjimas Dievu

Andrius Bielskis

E. Kordiukovo nuotr. Nusiųsk straipsnį draugui

Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) dažnai manoma, kad būti filosofu yra nesuderinama su krikščionišku tikėjimu, tikėjimu, vienu visagaliu Dievu, kuris tiek pamilo žmoniją, jog atsiuntė savo sūnų Jėzų Kristų tobulam žmonijos išlaisvinimui. Tokią nuomonę patvirtina Lietuvoje reikšmingiausiu filosofu šiandien laikomas Arvydas Šliogeris, kuris daugelį kartų yra viešai pareiškęs, kad nėra ir negali būti tokio dalyko kaip „krikščioniška“ ar juolab „katalikiška“ filosofija. Anot šio požiūrio, filosofija yra nesuderinama su religiniu tikėjimu ne tik dėl to, kad krikščioniškas tikėjimas yra iracionalus, bet ir dėl to, kad filosofija visų pirma yra kritiškas ir nedogmatiškas mąstymas, kuris be kita ko visuomet buvo ir yra nukreiptas prieš visuomenės nekritiškai išpažįstamas religines dogmas. Taip filosofija atsirado Antikinėje Graikijoje, kur ji buvo suprantama kaip individualus tiesos ieškojimas. O tiesą Graikų filosofai suprato kaip tai, kas taip pat suteikia galią racionaliai apklausti ar kritikuoti egzistuojančius religinius įsitikinimus bei oficialią religinę pasaulėžiūrą.

Kaip tikintis žmogus ir filosofas negaliu sutinku su šia nuomone. Man filosofija taip pat reiškia kritišką ir nedogmatišką tiesos ieškojimą, o sykiu ir socialinę kritiką. Filosofija iš tikrųjų yra ir turi būti nukreipta prieš bet kokį dogmatišką norą iš viršaus primesti vieną tikėjimą ar vieną tiesą. Ji visuomet tiesiogiai ar netiesiogiai kritikavo ir kritikuos visuomenės negeroves, sisteminį neteisingumą, iškreiptus galios santykius ir melą, kurio pilna pasaulyje. Tačiau lygiai taip ir gyvas tikėjimas arba ėjimas į gyvą tikėjimą (o tariant, kad tikėjimas Dievu niekada nėra statiškas arba kartą ir visam laikui apibrėžtas, labai griežtos skirties tarp tikėjimo ir tikėjimo ieškojimo nėra) Dievu yra ieškojimas, todėl taip pat negali būti siejamas su dogmatiškumu. Tikėjimas nėra ir negali būti siejamas su nekritišku šabloniškų gerai išmoktų tiesų kartojimu, tiesų, kurios tau nieko nereiškia, bet kurias mielai priimi, nes tai galbūt tau naudinga, tave tai ramina ar nori įtikti galią turinčiam (dvasiniam) autoritetui. Stiprus tikėjimas Dievu visuomet yra ieškantis tikėjimas, panašiai kaip ieškantis tikėjimas buvo visų didžiųjų krikščionybės tikėjimo mokytojų – Abraomo, Mozės, Jėzaus Kristaus, Apaštalo Pauliaus, Augustino, Tomo Akviniečio, Martino Liuterio ir daugelio kitų.

Man pačiam tikėjimas ir filosofija niekada ne tik nekonfliktavo, bet visuomet vienas kitą stiprino. Žinoma, buvo laikas, kai pasaulio literatūros skaitymas, ypač prancūzų rašytojo, eseisto ir filosofo Alberto Camus knygos, paskatino mane teigti, kad Dievo nėra ir tai, jog tikėjimas yra tiesiog savitaiga. Tikriausiai kaip ir daugeliui kitų panašiai į tikėjimą atėjusių žmonių, tai buvo emociškai audringi ankstyvosios jaunystės metai. Tuomet buvau įsitikinęs, kad tikėjimas Dievu yra individualios valios pastanga matyti tai, ką mes norime ir stengiamės matyti. Kurį laiką jaučiausi išsilaisvinęs iš vidinio imperatyvo elgtis taip, kaip galvojau, kad Dievas nori, kad elgčiausi. Žinoma, tada dar nesuvokiau, kad šis vidinis Dievo balsas tebuvo proto internalizuotos ir dažnai abejotinos dominuojančios bažnyčios dogmos, kuriom paklusti jaunam ieškančiam žmogui nebuvo lengva. Buvau įsitikinęs, kad Dievas yra tiesiog graži idėja, kuri padeda žmonėms pakelti skausmą, beprasmybės jausmą ar negandas. Prisimenu, tvirtai sau pasakiau, jog niekada nesijuoksiu ir gerbsiu žmones, kurie tiki Dievu, tačiau pats juo netikiu ir netikėsiu.

E. Kordiukovo nuotr.

Tiesa, kai yra sakoma, kad ne mes renkamės tikėjimą, bet Dievas renkasi mus. Taip nutiko ir man. Mano tvirtą ir „racionaliai pamatuotą filosofinį“ apsisprendimą netikėti staiga pakeitė priešinga nuostata. Tai buvo iš vidaus kilęs nepaaiškinamo džiaugsmas bei su juo susijęs noras garbinti Dievą. Tai atsitiko visiškai staiga ir be jokios priežasties – ėmiau dėkoti Dievui už suteiktą gyvenimą, nuostabų mus supantį pasaulį, gamtą, draugus, artimuosius, visa, kas yra ir ką matau. Noras dėkoti Dievui bei iš širdies kilusi malda buvo stipresnė už mano samprotavimus ir filosofinį nusistatymą netikėti.

Skeptikai pasakytų, kad tai buvo iracionalus, bet kokią logišką mąstymą paneigiantis apsisprendimas, kuris neturi jokio pagrindo realybėje. Tačiau lygiai tą patį galima pasakyti apie apsisprendimą netikėti. Juk jokių apčiuopiamų įrodymų, kuriuos galėtumėme moksliškai pateikti, kad Dievo nėra ir kad pasaulis bei gyvybė jame atsirado atsitiktinai, o sykiu tai, jog jokio visą kūriniją aprėpiančio Dievo plano nebuvo ir negali būti, niekas pateikti negali ir niekada negalės. Vadinasi, tiek „apisprendimas“ tikėti Dievu (kabutės čia reiškia, kad tikėjimas Dievu nėra ir negali būti nulemtas tik žmogaus apsisprendimo, panašiai kaip, pavyzdžiui, apsisprendžiama kurį laiką negerti kavos), tiek ir apsisprendimas netikėti turi savy tai, ką būtų galima pavadinti tikėjimo elementu. Skirtumas tik tas, kad vienu atveju kalba eina apie tikėjimą visagaliu Dievu, kuris sukūrė pasaulį ir kuris gali veikti ir veikia žmonių gyvenimuose, o kitu atveju tikima, kad Dievo nėra ir kad be gyvybės ir mirties ciklo bei biocheminio proceso nieko daugiau nėra. Juk tai, kad modernus mokslas gali aprašyti sudėtingus biocheminius procesus ir jų dėsningumus nereiškia, kad mokslinis sugebėjimas prieštarauja teistiniam tikėjimui, jog Dievas, o ne beprasmis atsitiktinumas, sukūrė pasaulį ir gyvybę, kurią galime sėkmingai aprašyti formalizuoto eksperimentinio mokslo dėka.

Kaip tik šis suvokimas apie tikėjimo pagrindą bet kokioje pasaulėžiūroje, viena vertus, ir Fiodoro Dostojevskio Broliai Karamazovai atvėrė kelią į teistinį tikėjimą, kuris remiasi ir yra puikiausiai suderinamas su filosofiniais tyrinėjimais. Pastarųjų dėka vis labiau įsitikinau, kad net pačiame racionalume slypi tai, kas yra daugiau nei pats racionalumas. Bet kokia mąstymo sistema ar teorija visuomet turi tai, kas pranoksta ją pačią ir kas negali būti jos pačios paaiškinta. Kaip tik išeitinės pozicijos, kurios yra grįstos mūsų tikėjimu ir moralinėmis premisomis, tai, kas suteikia kryptį mūsų filosofiniams ar moksliniams tyrinėjimams, man padėjo suprasti abraomiško tikėjimo svarbą filosofijai. Tuo tarpu Dostojevskis buvo paskata žengti dar vieną žingsnį tikėjimo link. Broliai Karamazovai – tai nuostabus 19 a. Europos ir Rusijos kultūrinių sukrėtimų, o taip pat autoriaus aistringų ieškojimų bei skausmingų abejonių literatūrinis dokumentas, kuris ypač reikšmingas tikėjimo ieškantiems žmonėms. Tai romanas, kuriame Dostojevskis sąžiningai fiksuoja savo kaip giliai tikinčio krikščionio sunkiausias egzistencines abejones, kurių viena svarbiausių – kosmologinė blogio problema. Ivano Karamazovo lūpomis yra išsakomas krikščioniško tikėjimo paradoksas, kuris, manau, yra aktualus kiekvienam tikinčiajam. Dostojevskis klausia, kaip galima pateisinti Dievo sutvertą pasaulį ir patį Dievo buvimą, jei šis pasaulis yra pastatytas ant nekaltų vaikų kančių: “Neverta ji [dieviška harmonija] ir vienos ašarėlės, pralietos tik ką nukankinto kūdikio, kuris mušėsi kumšteliu į krūtinę ir meldėsi dvokiančioje būdelėje savo neatpirktomis ašarėlėmis į “Dievulį”. Neverta, nes jo ašarėlės nebuvo atpirktos. Jos turi būti atpirktos, o jei ne, tai negali būti harmonijos”.

Dostojevskio pateikiamas atsakymas – ne sofistikuoti filosofiniai išvedžiojimai, bet giliai tikinčio vienuolio Zosimos gyvenimo aprašymas ir tikėjimo liudijimas, kuris sukrečia skaitytoją savo nuostabiu tikroviškumu ir įtaigumu. Vienuolio Zosimos pasakojimu Dostojevskis tiesiogiai neatsakydamas į kosmologinę blogio dilemą – jei Dievas visagalis ir viso gėrio priežastis ir šaltinis, tai kodėl pasaulyje yra tiek daug blogio – piešia tikinčiojo portretą, kuris įtikina labiau nei bet koks filosofinis įrodymas. Zosimos gyvenimas, o ne jo samprotavimai, byloja, kad tikras džiaugsmas, laimė ir šventumas yra įmanomas tik tikėjimo Dievu dėka. Tik tikėjimas Dievu ir jo malonė įgalina mylėti žmoniją ir artimą taip, kad net atiduoti gyvybę už artimą tampa įmanoma be nuoskaudos ir pagiežos. Pasiaukojimas ir tarnavimas kitam yra gyvo Dievo veikimas žmonių gyvenime.

Vienas įtakingiausių krikščionybės filosofų Augustinas, dar penktajame amžiuje tikėjimo ir žinojimo santykio problemą sprendė parodydamas, kad pasaulio pažinimas be tikėjimo Dievu nėra tobulas, nes negali atsakyti į pasaulio ir būties prasmės klausimą. Moksliškai aprašyti gamtos dėsningumus ar reiškinių priežastingumą be galutinės arba pirmosios priežasties suvokimo, o sykiu be sugebėjimo pasaulyje ir būtyje įžvelgti dievišką harmoniją ir visagalio Dievo planą, nėra pilnavertis pažinimas. Tad tikras tikėjimas, kylantis iš mūsų vidinių išgyvenimų ir egzistencinių ieškojimų, tikėjimas, kuris yra nesuderinamas su primityviu dogmatiškumu, ne tik netrukdo filosofiniuose tiesos ieškojimuose, bet jiems padeda. Juk kaip tik šią nuostatą aptinkame Jono evangelijoje, kuri moko, kad jei laikysimės Jėzaus mokslo, pažinsime tiesą ir tiesa padarys mus laisvus. Ar ne taip vertėtų suprasti ir filosofiją, kuri visais būdais sieka mus išlaisvinančios tiesos?

Cituoti ar kopijuoti šias mintis be autoriaus sutikimo ar žinios draudžiama.

Nusiųsk šį puslapį draugui
Kaip galite bendrauti su Dievu
Klausk